6/3h MTB maratonas
Sekmadienis, 6:42 suskamba žadintuvas. Nors visa savaitė pagal pulsą buvo ypač rami, jaučiu truputį nerimą dėl vakar nesusidėlioto konkretaus plano. Pulso šiandien nesimatuosiu, pradedu galvoti apie dviratį. Prisimenu, jog reikia užsidėti krepšelį po balneliu, pompą (ne visi vis dar važinėja tubeless), patiesinti vairą. Dar reikia prisipūsti šiek tiek oro į padangas. Druskininkų etapo maratone išbandęs f30/r40 konfigūraciją, likau ganėtinai patenkintas, taigi tokią pasiliksiu ir šįkart.
Didžiausią rūpestį kelia maistas. Vakar neradau nusipirkti vaistinėje L-karnitino ir Profitar. Apsipirkdamas pusryčiams, sumaišiau granolą su balandomis :) Ką gi, granolą pakeičiu sena gera avižinių koše ir pridedu keletą modifikacijų - bananą ir 7 datules. Pasiruošiu gėrimo keturias gertuves: tris su angliavandeniais ir elektrolitais, ir vieną vien tik su angliavandeniais. Pasižiūriu į laikrodį - rodo 9h. Pagal planą jau turėjau išvažiuoti iš tėviškės. Skubiu žingsniu nupėdinu tvarkytis dviračio.
Krepšelį užsidėjau. Mini pompą pritvirtinau. Imu darbinę pompą ir pradedu greitai pūsti. Barometras rodo 20 PSI, mintyse suskaičiuoju, jog reikės apie 40 vikrių rankos mostų. Lenkiuosi pasitikrinti ir pyst… Kažkaip sugebėjau nulaužti ventilio galvutę. Mintyse kelis kartus nusikeikiu ir prisimenu, jog Vilniuje turiu specialią dėžutę, kurioje laikau atsargines kamerų dalis. Kitą kartą pasiimsiu į varžybas ir ją. Nusprendžiu toliau netvarkyti, susidėti daiktus ir išvažiuoti. Susitvarkysiu atvažiavęs vietoje. Susipakuoju ir išjudu į kelią.
Atvykimo vietą pavyksta rasti nesunkiai. Žinojau tik tiek, kad man reikia nuvažiuoti į Giraitiškes, ir Google Maps su tuo nesunkiai susidoroja. Toliau važiuoju pagal nuojautą dairydamasis į šonus. Privažiuoju kelio išsišakojimą. Prie vienos atšakos matau du balionus, OK, važiuoju šiuo keliu. Po kelių kelometrų pamatau užrašą “Giraitiškių poilsiavietė” ir prisimenu, jog kažkur čia turėtų vykti veiksmas. Ir neklystu. Atvažiuoju apie 10:45, čia jau širmuliuoja daug dviratininkų. Parkuojuosi gale, pavėsyje.
Išlipęs apsidairau, įvertinu aplinką. Truputį pasirąžęs, einu ieškoti numerių atsiėmimo punkto. Opa, numeriukai jau rankoje. Neskubėdamas išsiimu dviratį, viską persitikrinu ir paruošiu važiavimui. Persirengiu, persikeliu į automobilio bagažinę visas gertuves eilės tvarka, kelis bananus. Vieną pasiimu į skrandį. Viskas, laikas apšilinėti.
Judu singletrack miško keliuku. Daug medžių, šaknų ir kratymosi. Nepatiko šis ruožas, apsisuku ir važiuoju prasiminti lengvai žvirkeliu. Apie 11:45 apsisuku ir važiuoju prie starto/finišo linijos. Teisėjas duoda paskutinius nurodymus.
Startas. Visi bėgam link dviračių. Buvęs starto antroj eilėj, atsiduriu beveik gale. Juk niekur aš neskubu, laiko turiu visas 6h, tiesa? Atsisėdu ant dviračio ir ramiu tempu pradedu važiuoti. Pravažiavęs pro nemėgstamą singletrack’ą, tolumoj matau daug dviratininkų. Paima azartas ir po vieną apsilenkiu. Pulsas kala virš 185, bet nesijaučia, kojos eina gerai, dviratininkai vienas po kito atsiduria už nugaros. Įkalnėse judėjimas vyksta lėtai, aš tuo pasinaudoju ir dar daugiau lenkiu. Netrukus atsiranda greitas važiavimas nuokalne. Truputį prisibijau ir, paspausdamas stabdžius, ramiai nuvažiuoju. Prasideda antra nuokalnė, tik šįkart su smėliu. Vėl ramiai nuvažiuoju. Nenoriu pakartoti praitų metų traumos. Minasi toliau gerai, karts nuo kartu pasidairau į šonus apžiūrėti gamtą. Privažiuoju staigią kalvelę iš kairės, vos spėju perjungti lengvesnę pavarą. Nuvažiuodamas nuo kalvelės priekinis ratas susminga tarp supuvusių šakų. Pasuku staigiai vairą ir palengva, lyg sulėtintam filme, virstu ant šono, spėju netgi išsisegti batus. Praleidžiu 2 dviratininkus ir judu toliau. Šioj vietoj reikės būti atsargesniam. Toliau eina keli staigūs posūkiai ant smėlio, ramiai juos įveikiu ir pasibaigiu pirmąjį ratą.
Antrajame rate, apie 50-ąją minutę, pradedu jausti dešiniąją koją. Pasižiūrau į pulsą - rodo apie 175-180, vadinasi, prisikaupė pieno rūgšties. Azartas vis dar yra, tempo mažinti iki ištestuotų 166 dūžių nesinori, nors aiškiai suprantu, kad ilgai nepatempsiu. Prisiveju nepažįstamą merginą (toliau ji laimės 2-ąją vietą 3h važiavime), tempas ramus, galvoju pailsėsiu ir nusiraminsiu, bet vienoj įkalnėj ji sulėtėja ir tenka aplenkti. Prasideda vėl tas nelemtas greitasis nusileidimas. Ramiai leidžiuosi. Išgirstu pastabą nestabdyti. Atsisuku - toji mergina :) Nusileidime ji mane aplenkia, bet vėliau ją pasigaunu, važiuojam kartu iki antro rato pabaigos. Stop’e pasikeičiu gertuves, truputį prasitampau ir įvažiuoju į trečiąjį ratą.
Trečiojo rato pradžioj kojos jau neskauda, galvoju - viskas yra puiku. Tempas geras. Prisiveju Vidą iš Top Team. Pulsas rodo 170-175. Vėl galvoju, jog pailsėsiu, bet po kažkiek laiko vėl pajuntu dešiniąją koją. Viskas, reikia mažinti tempą, nes tikrai dar 4h neištempsiu. Paleidžiu Vidą ir važiuoju vienas pulsu ~160.
Ketvirtajame rate vėl pasikeičiu gertuvę, pramankštinu kojas, atsisėdus ant dviračio juntu, kad skausmo nėra. Reikia ir toliau išlaikyti tokį tempą. Taip ėjo ratas po rato: kartą buvau nuklydęs nuo maršruto, kartais tolumoje įsivaizduodavau judančius žmones, jutau plaštakų, pėdų ir užpakalio skausmus. Bet skaudėdavo tol, kol apie šias vietas galvodavau. Septintas ratas tapo turistinis tempo prasme, pulsas rodė apie 145, jėgos kojose buvo, bet niekaip nekilo greitis. Aptingau tikriausiai. Šovė mintis sekančiame sustojime pailsėti, nes laiko rezervą vistiek turėjau pakankamą paskutiniam ratui įveikti. Tačiau iš pasalų prisiminiau vieną perskaitytą citatą - “aš sustoju tik tada, kai pabaigiu”. Smegenys sutiko su tuo, nedarau jokio sustojimo.
Kiek įdomesnis buvo aštuntasis ratas. Važiuoju poilsiaudamas, girdžiu kažkas už nugaros prisivijo ir kabo ant rato. Atgaunu tempą. Įkalnėse truputį smarkiau duodu, pulsas užkyla apie 165, viskas čiki piki. Po kažkiek laiko jau nebegirdžiu nieko už nugaros, pasižiūriu - tikrai nieko nėra. Palaikydamas tokį tempą suku toliau iki finišo.
Tokiose MTB varžybose dalyvavau pirmą kartą, daugmaž žinojau ko tikėtis, ir, žinoma, padariau daug klaidų: per daug prisipūčiau padangas, turėjau nereikalingo streso ruošiantis paskutinę minutę, užsikėliau pulsą varžybų pradžioj, trūko motyvacijos nuo antros varžybų pusės. Žinoma, yra ir teigiamų dalykų: pasiekiau finišą sveikas, neskaudėjo nugaros, nesulaužiau technikos, gavau patirties besiruošiant ilgesniems važiavimams, pasipuošiau rankas ir kojas dviratininko įdegiu :)