Elektrėnų Gran Fondo

Ankstyvas rytas. Išgirstu, kaip lietaus lašai stipriai pradeda kalenti lango geležinę palangę. Nors laikrodis rodo apie penktą valandą ryto, keltis yra dar per anksti, apsiverčiu ant kito šono ir sugrįžtu atgal į sapnų karalystę.

Žadintuvas, įjungęs sireną 7:02, bando išvyti paskutinius vienaragius ponius iš miegų, atsikėlęs mintyse bandau sukompiliuoti veiksmų planą. Pusryčiai yra “de facto” - 96g avižinės košės, tik šįkart be jokių kitų ingridientų. Bepusryčiaudamas paskubomis apsirengiu ir įsidedu į krepšį visą įmanomą rudeninę aprangą - maža ko :) Viską pasiėmęs, vienu ūpu 8:50 žengiu pro buto duris link automobilio.

Elektrėnus pasiekiu labai greitai. Įvažiuojant į “Perkūnkiemio” aikštelę, pamatau jau nemažai susirinkusių dviratininkų, besikrapštančių prie savo darbinių arklių. Suradęs puikią vietą automobiliui, prisiparkuoju ir einu link registracijos. Ten gaunu garbingą 8-tą numerį ir trumpą instruktažą su kuo valgyti kibinus :)

Už kelių minučių privažiuoja visas išsišiepęs Mindaugas :) Aptariam kelis reikalus, paskui prigriebiam labai “vyrišką” klausimą - o kaip rengtis? :D Iš to, jog matom, kad kelias šiuo metu yra šlapias ir yra daug vėjo, nusprendžiam, kad reikia apsirengti kaip Kalėdų Seneliui iš Laplandijos, ir pajudam prie starto/finišo vietos.

Organizatoriai kaip visada labai aiškiai paaiškina tvarką. Ji truputį skiriasi nuo ankstesnių Gran Fondo - bus netgi du kontroliniai punktai, kuriuose ant numerio dės antspaudus. Dviratininkai bus paleidinėjami dviem srautais - pirmieji išmins, kurie planuoja išvirinti daugiau nei 30km/h greitį, o po penkių minučių - ir visi kiti.

Paskelbiamas startas. Judant gatvėmis mažu Elektrėnų miesteliu po kelių minučių atsiduriam ant plento. Pasižiūrau į spidometrą - greitis dažnai siekia 40km/h. Šioj trasoj, kaip sakė organizatoriai, nėra lygių vietų, todėl bekapojant per kalnelius pajaučiu, kad kojose pritrūksta galios, po truputį brandinu mintį suvalgyti energetinį geliuką. Kažkur dešimtame kilometre įvyksta stebuklingas reiškinys - suskyla mano korekcinių akinių rėmelis ir lęšis tiesiog išskrenda pasivaikščiot :D Bet iš pradžių tai nesuprantu - galvoju, jog koks akmenukas pataikė į stiklą, o korekcinių lęšių rėmelis tiesiog pakrypo nuo smūgio. Nenorėdamas sukelti zavalo, jokių staigių judesių nedarau, minu toliau ir po truputį lėtinu greitį. Galiausiai atsidūręs gale pristabdau ir pradedu apžiūrėti akinius. Taigi, kaip ir minėjau anksčiau - nėra lęšio. Mistika :)

Pradedu minti su viena akimi kaip ciklopas. Akys prie tokių mano iššūkių nėra pratusios, todėl pradėda svaigti galva. Mintyse išlieku ramus, nes likę 120km nėra daug, įveikti galiu nors ir vienas per pakankamai gerą laiką. Už kelių minučių pro mane praskrieja draugiškai sukdami virtūškę Colibri komandos nariai. Bandau kabintis prie jų, tačiau vienintelė veikianti akis vis dar nepripranta prie pokyčių ir didesnio greičio, todėl suku pėdalus vienas palaikydamas 30km/h. Netikėtai pamatau stovintį Mindaugą, išdidžiai bežiūrintį į savo Garmin’ą. Paklausęs ar kas atsitiko, gaunu atsakymą, jog laukė manęs. Taigi toliau sukam dviese - dominuodamas dirba Mindaugas, aš bandau prisitaikyti prie naujų pojūčių gale. Besimėgaudami vaizdais, mus prisiveja gana greita grupė. Prisijungiam ir mes.

Ilsėdamasis gale analizuoju grupę. Nors grupė sudaryta iš septynių žmonių, realiai dirba trys-keturi žmonės. Sukaupęs pakankamai jėgų, išvažiuoju padirbėti į priekį - gana dykadieniauti :) Gerai padirbėjęs, grįžtu į galą, ir matau, kaip Mindaugas išvažiuoja į priekį taip pat išsilieti. To tikrai nesitikėjau, todėl grįžinėjančiam Mindaugui į galą iškeliu ranką ir duodu highfive. Šaunuolis! Po truputį grupės veikla pradeda keistis ir matau kaip visi darniai pradeda dirbti. Mintyse galvoju “va kokia šaunuolių grupė” :) Atsižymime Onuškio miestelyje, priduodu savo viršutinius drabužius į automobilį, užsipilam angliavandenių ir išriedam į Trakus. Ten laukia kibinas ir sultinys :)

Bevalgydamas pamatau savo komandos narius - Jurijų ir Nerijų. Apsikeičiam įspūdžiais ir nusprendžiame su Mindaugu toliau minti likusius ~60km. Prikaupęs daug jėgų, šią atkarpą išdirbu vienas - Mindaugui dėl pavargusios “važiuoklės” liepiu ilsėtis. Suvokiu, kad regėjimas priprato prie naujų sąlygų ir beveik nejaučiu diskomforto. Pučia daug vėjo iš visų pusių, tačiau jėgos laikosi tolygiai ir tas, aišku, džiugina.

Likus apie 10km, įvažiuojam į labai keistą kelią, kuriame nusprendžiam neskubėti ir žiūrėti po ratais. Kelias yra labai nelygus, visur yra siurbėlės duobės. Įvažiuojame į gyvenvietę, į siaurą gatvę. Už nugaros pamatau, kaip Mindaugui už nugaros išsirikiavusios kelios mašinos, laukiančios geros progos mus aplenkti.

Už kelių kilometrų įvažiuojame į Elektrėnus. Finišo vietoje mums garbingai įteikia medalius ir pilnomis kelnėmis laimės einame valgyti plovo :)

Po varžybų padariau kelias išvadas, kurios, tikiuosi, padės ateityje:

• prieš tokio tipo varžybas būtinai reikia kelių dienų angliavandenių įkrovos, kalnuota vieta daug greičiau išdegina kalorijas;
• taip pat reikia B grupės ir magnio įkrovos nuo mėšlungio;
• kalnuota trasa parodė, kad nusilpo mano apatiniai nugaros raumenys, būtinai reikia pridėti pratimą jų stiprinimui;
• labiau išanalizuoti visos dienos orus;
• dabartinis baselayer’is tokiomis temperatūromis veikia tiesiog puikiai.